|

Rich vs. King: įkūrėjo dilema tarp naudos ir kontrolės

Kodėl tiek daug perspektyvių įkūrėjų galiausiai jaučiasi pralaimėję, net kai jų startuolis techniškai sėkmingas? Dažnai atsakymas glūdi vienoje seniai įvardintoje dilemoje. Harvard Business School profesorius Noam Wasserman, ištyręs duomenis apie daugiau nei 10 000 įkūrėjų, ją pavadino „Rich vs. King” — nauda prieš kontrolę. Apžvelkime, ką tai iš tikrųjų reiškia, kodėl šis pasirinkimas beveik neišvengiamas, ir kaip įkūrėjai gali jį sąmoningai valdyti, priimant sprendimus laiku.

Trumpai: Tyrimai rodo, kad įkūrėjai retai gali tuo pačiu metu maksimizuoti ir asmeninę naudą (Rich), ir išlaikyti pilną kontrolę (King) — kuo daugiau nuosavybės ir sprendimų teisės atiduodama investuotojams bei patyrusiems samdomiems vadovams, tuo vertingesnė paprastai tampa įmonė, bet tuo mažiau kontrolės lieka įkūrėjui.

Kas iš tikrųjų yra „Rich vs. King” dilema

Savo 2008 m. Harvard Business Review straipsnyje ir vėliau knygoje „The Founder’s Dilemmas” Wasserman iškėlė klausimą, kurį kiekvienas įkūrėjas anksčiau ar vėliau turi sau užduoti: ar noriu būti turtingas, ar noriu būti karalius? „Rich” kelias reiškia maksimalios finansinės grąžos siekimą — pritraukiant išorinius išteklius: patyrusius samdomus vadovus, rizikos kapitalą, naujas valdymo sistemas augimui palaikyti. Tokie sprendimai dažnai reikalauja atsisakyti kontrolės dėl įmonės krypties ir sprendimų priėmimo. „King” kelias, priešingai, atspindi įkūrėjo norą išlaikyti kontrolę savo kūrinio atžvilgiu — tokie įkūrėjai dažnai renkasi verslo plėtrą be išorės investicijų, išlieka vieninteliai sprendimų priėmėjai ir atsargiau žiūri į išorinį finansavimą.

Kodėl šie du tikslai dažniausiai konfliktuoja

Duomenys rodo aiškią, bet nepatogią tendenciją: įkūrėjas, kuris atiduoda daugiau nuosavybės, kad pritrauktų bendraįkūrėjus, naujų darbuotojų ir investuotojų, paprastai sukuria vertingesnę įmonę nei tas, kuris išsaugo daugiau nuosavybės sau. Tačiau dažniausiai didesnė grąža ateina kartu su viena skaudžia pasekme — įkūrėjas pakeičiamas profesionaliu vadovu, geriau pasiruošusiu augančios įmonės poreikiams. Tai ir yra pagrindinė įtampa: siekiant pritraukti geriausius žmones ir kapitalą, reikia atiduoti ne tik dalį piniginio atlygio ir nuosavybės, bet ir dalį kontrolės valdymo sprendimams — patyrę žmonės dažniausiai nenori, kad jiems būtų sakoma, ką daryti.

Vidutiniškai statistika taip pat rodo aiškią tendenciją — įkūrėjai, kurie išlaiko daugiausiai kontrolės, uždirba mažiausiai. Tai nereiškia, kad kontrolės išlaikymas visada blogas pasirinkimas — tai reiškia, kad tai sąmoningas kompromisas, kurį verta priimti žinant jo kainą, ne atsitiktinai.

Kada ši dilema tampa realiausia

Wasserman išskiria du kritinius momentus, kuomet „Rich vs. King” įtampa išryškėja labiausiai:

  • Fundraising raundai. Kiekvienas naujas raundas atskiedžia įkūrėjo nuosavybę ir dažnai įtraukia naujų valdybos narių su savo interesais. Duomenys rodo, kad vėlesnių raundų metu tai dažnai tampa lūžio tašku — nuo šio taško daugiau nei pusė įmonės nuosavybės dažnai priklauso rizikos kapitalo fondams, ne įkūrėjams.
  • Įkūrėjo pakeitimas (succession). Kai įmonė užauga už įkūrėjo patirties ribų, valdyba ar investuotojai gali inicijuoti vadovo pakeitimą. Įdomu, kad Wasserman duomenys rodo: kai patys įkūrėjai turi savivokos inicijuoti šį perėjimą, jie išlieka valdyboje apie 75% atvejų. Kai procesas inicijuojamas valdybos, įkūrėjas išlieka valdyboje tik apie 50% atvejų — o net 62% visų vadovų pakeitimų yra būtent valdybos inicijuoti, ne pačių įkūrėjų.

Tai reiškia, kad įkūrėjai, kurie sąmoningai planuoja šiuos perėjimus iš anksto, išsaugo žymiai daugiau įtakos nei tie, kurie laukia, kol sprendimą priims kiti.

Kaip ši dilema susijusi su co-founder pasirinkimu ir konfliktais

Ši įtampa neapsiriboja vien santykiu su investuotojais — ji veikia ir tarp pačių įkūrėjų. Jei vienas bendraįkūrėjas linkęs į „Rich” kelią (nori augti greitai, priimti investicijas, samdyti išorės vadovus), o kitas — į „King” (nori išlaikyti kontrolę ir augti lėčiau, savo tempu), tai tampa gilia, dažnai neišreikšta įtampa, kuri vėliau išsiveria kaip co-founder konfliktas. Įkūrėjai, kurie šią dilemą aptaria atvirai dar prieš pasirašant įkūrėjų sutartį, išvengia daug vėlesnių nesutarimų, nes abi pusės iš anksto žino, kokio tipo augimo siekia kita pusė.

Ar galima išvengti šio kompromiso

Tyrimai taip pat rodo, kad kai kurie įkūrėjai gali sumažinti šį atotrūkį — nors retai visiškai jį panaikinti. Du veiksniai padeda:

  • Didesnis žmogiškasis kapitalas prieš įkuriant įmonę. Įkūrėjai, atėję su gilesne patirtimi, ryšiais ir žiniomis, gali ilgiau išlaikyti ir kontrolę, ir augimo tempą, nes mažiau priklauso nuo išorinių samdomų specialistų.
  • Daugiau bendraįkūrėjų, ne samdomų vadovų. Wasserman duomenys rodo, kad įmonės, išlaikančios daugiau aukšto lygio bendraįkūrėjų (vietoj samdomų profesionalių vadovų), gali augti sparčiau išvengdamos dalies šio kompromiso — nes valdymo galia lieka tarp žmonių, kurie ir taip yra įmonės savininkai.

Ką pataria profesionalai

  • Noam Wasserman pataria įkūrėjams, siekiantiems išlaikyti kontrolę, apsiriboti verslais, kuriems nereikia didelio kapitalo kiekio ir kuriuose įkūrėjas jau turi reikiamų įgūdžių bei ryšių — taip sumažinant poreikį atsisakyti kontrolės dėl išorinių išteklių.
  • Y Combinator savo įkūrėjams skirtoje medžiagoje pabrėžia, kad svarbiausia — sąmoningai išsirinkti, koks augimo tempas ir investuotojų įtraukimo lygis atitinka jūsų pačių tikslus, o ne aklai sekti „didžiausio įmanomo raundo” logika.

Trumpas kontrolinis sąrašas

  • ☐ Ar aiškiai žinote, ar labiau linkstate prie „Rich” (finansinė grąža), ar prie „King” (kontrolė) prioriteto?
  • ☐ Ar aptarėte šį klausimą su bendraįkūrėju (-ais) dar prieš pasirašant įkūrėjų sutartį?
  • ☐ Ar suprantate, kaip kiekvienas naujas fundraising raundas keis jūsų nuosavybės ir sprendimų teisės dalį?
  • ☐ Ar turite planą, kaip elgtis, jei valdyba ar investuotojai ateityje pasiūlys įkūrėjo pakeitimą?

DUK

Ar įmanoma būti ir turtingas, ir išlaikyti pilną kontrolę?

Retai, ir tik ribotu mastu. Wasserman duomenys rodo, kad dauguma įkūrėjų galiausiai priima kompromisą į vieną ar kitą pusę — klausimas yra ne kaip šio išvengti, o kaip sąmoningai pasirinkti, kuri pusė jums svarbesnė.

Ar ši dilema aktuali tik sparčiai augantiems startuoliams?

Ne. Ji išryškėja bet kokiame startuolyje, kuris svarsto išorinį finansavimą ar samdomų vadovų įtraukimą — net nedidelė investicija ar pirmas samdomas vadovas jau atneša šį kompromisą į žaidimą.

Ar geriau rinktis „Rich”, ar „King” kelią?

Nėra universalaus atsakymo — tai priklauso nuo jūsų asmeninių tikslų. Svarbiausia sąmoningai priimti šį pasirinkimą anksti, ne palikti jį atsitiktinumui ar spręsti tik tada, kai jau vėlu keisti kryptį.

Daugiau startuolių terminų (Rich vs. King, ESOP, term sheet ir kt.) rasi Startuolio žodyne.

Šaltiniai (T1): Noam Wasserman — The Founder’s Dilemma (Harvard Business Review, 2008) ir The Founder’s Dilemmas (Harvard Business School); Y Combinator Library. Sintezuota ir lokalizuota LT rinkai — ne kopija. Teisinė/mokestinė informacija — bendro pobūdžio, ne teisinė konsultacija.

Panašūs straipsniai